19/01/2025
Hugo ir Hesė surengė Kopai atsisveikinimo žygį. Tik iš jų snukių matyti, kad jie nelabai supranta, kad žygis atsisveikinimo, kitaip abu netvertų džiaugsmu. Jų siaubui, daug kas linkėjo Kopai tapti trečiu šuniu mūsų namuose, o kam jau kam, bet šitiems dviems trečio šuns tikrai nereikia. Ir jiems pasisekė, nes aš tvirtai įsitikinusi, kad žmogus turi turėti tiek gyvūnų, keliais gali kokybiškai pasirūpinti, skirti kokybišką dėmesį, iškrovą, protinę veiklą ir t.t. Man du šunys yra visiška riba. Ir nors mudviem su Kopa yra be proto lengva ir aš niekur, nei gamtoj, nei mieste, nesusiduriu su jokiom problemom, net minčių neturėjau parvesti jos į Hugo ir Hesės būrį. Todėl antradienį, jei niekas nepasikeis, Kopytė išvyksta su savo nauja šeimininke. Ir labai tikimės, kad šįkart tai jau tie paskutiniai ir laimingiausi namai.
Matot, kiek mažai garantijos šitoje naujienoje? Nors Kopa yra nuostabi! Ir jos būsima šeimininkė yra nuostabi! Ji buvo atvykusi iš Vilniaus vien tam, kad susipažintų su Kopa, ir pamilo ją. Kaip Kopos galima nepamilti? Ji fantastinė! Bet praeities patirtis kol kas neleidžia mums džiaugtis. Tik tikėtis visa širdimi🤞🏻🤞🏻🤞🏻
Vienas mažas pastebėjimas. Kaip jau minėjau, man su Kopa absoliučiai lengva. Kartais lengviau, nei su Hugo. Bet retais, labai retais atvejais būna, kad ji sureaguoja į kokį iš niekur išdygusį žmogų ar klaikiai erzinantį vaiką. Bet aš to nesureikšminu. Nukreipiu šunį, sukoncentruoju jos dėmesį į save ir mudvi tūsinam toliau. Man atrodo, kad čia yra pagrindinė bėda, kodėl tokie šunys kaip Kopa kartą ar du į kažką sureagavę galiausiai pasidaro problema, nes šeimininkai tą vieną atvejį siaubingai sureikšmina ir vietoj to, kad dirbtų su šuns nukreipimu, nusprendžia jo nebevedžioti į vietas, kur jis gali į kažką sureaguoti, atskiria jį nuo visuomenės. Ir kai kažkada reikia atgal į tą visuomenę sugrįžti, šuo pasidaro nepatogus.
Aš turbūt negaliu suskaičiuoti, kiek žmonių Hugo yra aplojęs, kol augo ir brendo. Ir jei būčiau uždariusi jį namuose ir visur vedusis tik patogiąją Hesę, dabar neturėčiau šuns, kuris kuo ramiausiai gali tūsinti prieglaudos gimtadieniuose, keliauti, eiti į žygius ar lydėti mane į kavines. Jei manęs ar jo nelieti, jis žmonių praktiškai nemato. Aš neatsisakau nieko gyvenime vien dėl to, kad turiu jautrų šunį ir man visiškai patogu su juo gyventi. Jis nuostabus! Taip, kaip nuostabi yra Kopa. Tik mums reikia mokėti priimti juos tokius, kokie jie yra ir leisti kartais suklysti. Mes patys kartais susiraunam su kaimynu ar aprėkiam mums nepatikusį vairuotoją. Kodėl norim, kad šuo visose situacijose suvaldytų save? Jei išsigando, jei kažkas suerzino, tai yra normalu, kad jis sureagavo. Jie tokie pat, kaip mes, tik nemoka meluot.
Labai labai tikiuosi, kad Kopa išvyksta į tuos namus, kurių taip ilgai ieškojo. Ir esu tikra, jei tai tikrai yra jai skirtas žmogus, ji tikrai bus šuo, su kuriuo bėdų nebus, nes čia yra auksinis šuo. Tereikia tai įvertinti.
