Kartais per pasivaikščiojimus sekasi gerai ir būna lengva, o kartais atrodo, kad vienu uodegos mostu erdvėje išsisklaidė visas šuns mokytumas ir dingo negrįžtamai! Ypač tai jautru tuomet, jai šuo dar jaunas ar kremta mokymus jau būdamas suaugęs.
Atrodo darai tą patį, dedi tiek pat pastangų, o rezultato nėra ir tarsi niekad ir nebuvo.
Taip, būna dienų lyg tyčia. Tiek mums, tiek šunims. Blogiausiai kai tos dienos abiems sukrenta į vieną.
Bet net tokiomis aplinkybėmis mes turime pasirinkimą.
Galima apsigręžt ir grįžt namo arba pakeist pasivaikščiojimo maršrutą į ženkliai ramesnę aplinką, net jei tai reiškia kažkur pavažiuot.
Galima susimobilizuoti patiems tiek, kad pavyktų ramiai, nuosekliai, su meile kantriai primint šuniui vis dar galiojančias taisykles ir nuoširdžiai girti jo pastangas. Gali prireikt laikinai nuleist reikalavimų ir lūkesčių kartelę, kad judu galėtumėte patirt sėkmę ir nuo jos atsispirt vėl aukštyn. Jei nepavyksta, įgyvendinkite aukščiau aprašytą strategiją.
Ko nedaryt!
Negadint judviejų santykių ir šuns patirties savo pykčiu ir nusivylimu.
Nenuleist rankų ir nepaleist visko savieigai į šuns letenas.
Nes bangavimai mokymo procese yra norma. Jų dar bus ir ne vienas. Nes mums visiems pasitaiko blogų dienų, net būnant savo srities profesionalams.
Todėl didžiausias tokių dienų laimėjimas – jas išgyventi su mažiausia įmanoma žala jūsų santykiams ir bendrai patirčiai. O jei pavyks surinkt save ir šunį ir baigt pasivaikščiojimą pozityvia nata – apdovanokite save, nes jūs to tikrai nusipelnėt!
Paleisti ar nepaleisti – štai mįslė
Su trimis laisvai laigančiais šunimis ėjome rudeniškai spalvingu pažintiniu taku.
Gerokai priekyje iš už kalvelės pasirodė vyras. Jis garsiai suskaičiavo mano šunis, apie juos pranešdamas nuo jo atsilikusioms savo kompanionėms.
Tradiciškai pasikviečiau šunis, kad prasilenkiant jie eitų šalia manęs.
Mums einant pro šalį, vyras manęs užklausė, ar žinau, kad negalima paleisti šunų nuo pavadėlių. Patvirtinau, kad žinau.
- O tai kodėl taip darote? – pratęsė mintį vyras.
- Nes šunims būtina išsilakstyti – paaiškinau aš.
Viena iš „Penkių gyvūnų laisvių“, sukurtų zoologijos profesoriaus Roger Brambell ir 1965 m. patvirtintų Jungtinės Karalystės Ūkinių gyvūnų gerovės taryboje (The Farm Animal Welfare Council, FAWC) skelbia apie laisvę elgtis įprastai – atsižvelgiant į gyvūno rūšį, turėti galimybę elgtis natūraliai, turėti pakankamai erdvės judėti, turėti galimybę bendrauti su kitais gyvūnais.
Šunims būtina judėti laisvai, nevaržomiems kitam pavadėlio gale besitampančio šeimininko judėjimo greičio ir įpročio eiti takeliu.
Šunims būdinga judėti greičiau nei žmonėms, sekti nosį kutenančiu kvapu iki jo šaltinio, dažnai keisti judėjimo tempą ir kryptį.
Šunims svarbu turėti galimybę nutolti nuo šeimininko, praeivių, gentainių ir kitų dirgiklių toliau nei suteikia 1,5 metro pavadėlio ilgis.
Šunims reikia laiko ir vietos prasilėkti „laukais palaidais plaukais“ – legaliai išsidūkti, išsišokinėti, išsižaisti, o gal neskubant pažioplinėti stebit aplinką, prigulti, pasivolioti žolėje ar ilgai ilgai uosti įdomų kvapą.
Tiesiog būti šunimi
Tokie laisvi pasivaikščiojimai padeda atsipalaiduoti ir persikrauti šuns smegenims. Tai nepakeičiamas dekompresijos būdas visiems šunims, bet ypač reikalingas augantiems, reaktyviems, nervingiems, bailiems, impulsyviems ir senyviems šunims.
Jie nepakeičia
Šįvakar miesto centre, parke su mokiniais praktikavome atsišaukimą. Atstumai gan dideli (15-20 m), todėl šunys padidintame tonuse. Kol pabaigėm džiaugtis šunimis ir vėl visi susirinkome judėti tolyn, prie mūsų priartėjo vyras su juodu ilgaplaukiu vokiečių aviganiu. Šuo buvo gan guvus, nes susidomėjo ką tik bėgiojusiais gentainiais, bet jokio lojimo ar bandymų rautis į priekį. Šeimininkas jį vedė labai trumpu pavadėliu, visiškai greta savęs.
Vienas mano mokinių, reiklesniu balsu paragino eiti savo į artėjantį juodulį užsižiopsojusį šunį ir to pakako, kad šuo nusektų jam iš paskos. Tuo tarpu pro mane praeidamas juodulio šeimininkas pakomentavo:
- Nebūtina rėkti – ir nusišypsojo žiūrėdamas į mane.
Mūsų žvilgsniai susitiko, bet aš prikandau liežuvį ir nieko neatsakiau.
Kurį laiką mes ėjome drauge – mano mokiniai, atpalaiduotais pavadėliais, santūriai arba iš vis nekreipdami dėmesį į į grupę įsiliejusį juodulį ir juodulys, greta šeimininko, bet įtemptu trumpu pavadėliu.
Vyras žingsniavo spartesniu žingsniu, todėl neužilgo išsiveržė į priekį. Toldamas jo juodulys ėmė aktyviau reikšti norą pakontaktuoti su dabar jau jam už nugaros likusiais mano mokiniais – jis ėmė lėtėti ir sukinėtis atgal, kol galiausiai visiškai sustojo ir ėmė šokčioti į dabar jau link jo einančius šunis.
Šeimininkas balsu paragino jį eiti, bet tai nedavė jokio rezultato. Tuomet jis du kartus pakirto šunį staigiu pavadėlio truktelėjimu. Abu judesius palydėjo juodulio sucypimas. Supratau, kad šuo gavo korekciją griežtu antkakliu ar smaugtuku.
Taip, vyras nepakėlė balso ant savo juodulio, bet privertė jį paklusti per fizinę bausmę.
Nors man šypsotis nesinorėjo, bet pati sau pasidžiaugiau, kad moku mokyti mokinius susikalbėti be skausmingų fizinių korekcijų ir įrankių.
Kai girdime sakant „mokyti šunį“, dažnai galvojama apie komandas pas mane, greta, sėdėt, gulėt, vieta.
Bet ar žinote, kad:
- pas mane neišmokys šuns nesivaikyti kačių, balandžių ar automobilių;
- greta nepadarys maloniu ir saugiu jūsų pasivaikščiojimo;
- sėdėt ir gulėt neapsaugos pas jus į svečius užsukusių žmonių ar gatvėje sutiktų praeivių nuo audringo šuns džiaugsmo;
- vieta nepadės šuniui atsipalaidavus snausti po stalu, kol kavinėje mėgausitės gardžios kavos puodeliu.
Šios komandos padeda kontroliuoti šuns būvimo vietą, kūno padėti ir judėjimo kryptį. Bet nemoko kaip elgtis atsidūrus jaudinančiose ar bauginančiose situacijose.
Nesuteikia galimybių pažinti situacijas ir susikurti efektyvias jų įveikimo strategijas, ritualus. Praktikuotis komunikuoti su aplinkiniais, įgusti siųsti jiems signalus ir tinkamai reaguoti į gaunamus. Užsiauginti pasitikėjimą savimi, šeimininku ir aplinka bei mokytis savarankiškai priimti saugius (vertinant pagal žmonių standartus) sprendimus.
Šioj vietoj jau turėjo kilti klausimas, o kas išmokys šunį gyventi tarp žmonių ir su žmonėmis?
Elgesio mokymas. Savikontrolės stiprinimas. Pasitikėjimo savimi, žmonėmis ir aplinka auginimas. Sukūrimas situacijų, kai šuo gali patirti ir praktikuoti neutralią reakciją į aplinką.
Tuomet ir šios paklusnumo komandos gali padėti šuniui suprasti ir išmokti, kokio atsako į save, aplinkinius ir aplinką mes norime iš savo mylimukų.
Jei ne šunys, šio grožio nematyčiau!
Nes šiltai sėdėčiau namie ir spoksočiau į žydrąjį ekraną 😀
Savaitgalis buvo labai intensyvus ir vaisingas!
Išlaikiau Lenkijos kvapo paieškos lygos instruktorių egzaminą ir tapau sertifikuota kvapo paieškos instruktore!
Ši veikla su šunimis tik skinasi savo kelią mūsų šalyje, bet pvz. Skandinavijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje ši veikla labai populiari ir mėgiama šunų augintojų.
Ji iš ties nuostabi, lengvai išmokstama ir ją praktikuoti galima praktiškai visur!
Šunims ji leidžia įdarbint įgimtus instinktus ir praktikuoti natūralų elgesį bei moko bendradarbiauti su savo dvikoju.
Šeimininkai mokosi ir praktikuojasi nuskaityti šunų siunčiamus komunikacinius signalus ir stiprina tarpusavio ryšį.
O pati veikla įtraukianti ir smagi!
Trumpai apie vakar dieną skambėtų taip: Žolines šventėm tarp žmonių ir žolių.
Sudalyvavom žygyje Čiobiškio apylinkėmis.
Nuėjom apie 17 km. Buvo visko – kaitrios saulės, saikingai dulkėto žvyrkelio, šaltos Musės ir, palyginus su ja, šilto Neries vandens, plačių miško keliukų ir dilgėlėtos bekėlės. Mums su Rooney ir Daphne labiausiai patiko paskutinis ėjimo ruožas per miško upeliuką ir medžių išvartas aplink jį, o Vangai visgi labiau patiko išminti miško keliai ir takeliai (ji nelabai gali gali šokinėti aukštyn dėl stubure vykstančių degeneracinių procesų). Sutikom zuikį, bent pora stirnų, katinus (vienas kurių netikėtai pažadintas iš miego labai užtikrintai pasiūlė Daphne į akį), o šunys visą tą laiką laigė palaidi.
Buvom užsukę į naujam gyvenimui keliamą Čiobiškio dvarą, jo savininkė mums pravedė ekskursiją. Heeler’iai vienbalsiai nusprendė, kad ši 1,5 val. buvo nuobodžiausia žygio dalis. Nes visą laiką reikėjo ramiai laukti pavėsyje, pirmiausiai klausant pasakojimo, o paskiui jau ir likus vieniems, kol dvikojai apžiūrinėjo vidines dvaro erdves.
Iš bendražygių šunys sulaukė daug susižavėjimo žvilgsnių, paglostukų, tiek kiek norėjo ir toleravo (net Rooney nei karto niekam neištransliavo savo standartinio „Rankomis neliesti” moto).
Aš nosį užriečiau po komentaro, kad šunys paklusnesni nei vaikai 😀 nors šiame žygyje dalyvavę vaikai šiam palyginimui netinka, nes jie buvo tokie ramūs, kad jų būvimo net nesijautė.
Stebėjau ir stebėjausi, kaip Rooney ir Daphne susigaudė per sustojimus žmones išnaudoti kaip priedangas nuo saulės – įsikurdavo jų šešėliuose.
Noriu padėkoti visiems žygeiviams už geranoriškumą, nes palaidi heeler’iai tikrai ne vienam po kojom pasipainiojo ar praeidami pro šalį pastūmė. O ypatingas ačiū skamba tam vienam Žygeiviui, kuris grįžo mums pranešt, kad grupė išėjo pro kitus bažnyčios vartus ir
Karštoka. Bet su heeler‘iais pasivaikščioti vis tiek einam.
Artėjant prie upės sugalvoju, kad perbrisime ją. Nes tai bus įdomi patirtis ir mankšta kūnui ir protui.
Luktelėjome kol žirgai pasidžiaugs vandeniu, o tuomet pasileidome į kitą krantą.
Daphne mėgsta vandenį ir plaukti, todėl pamačius, kad ir aš brendu, ji nudžiugo ir pasileido gilyn, link kito kranto.
Rooney vandeniu mėgsta atsigaivinti, bet plaukia labai retai, kai labai reikia. Kaip šįkart, kai aš nuėjau gilyn ir pasikviečiau jį kartu.
Tuo tarpu Vanga į vandenį lipa tik atsigert ir stengiasi net papilvės nesušlapt. Paraginta ji kažkurį laiką ėjo šalia manęs, bet netrukus apsisuko ir grįžo į krantą.
Likusios mūsų trijulės tai nesustabdė, mes perbridome / perplaukėme upę ir išlipome kitame krante.
Dabar mus su Vanga skyrė linksmai čiurlenanti upė.
Vanga vis prasibėga upės krantu, tai ten, tai šen įmerkia letenas į vandenį, bet eiti gilyn jos nemotyvuoja nei mano kalbinimas, nei mus skiriantis atstumas. Bet jos galvelėje gimsta išganinga mintis!
Vanga žino taką ir suvedė, kad galima apeiti upę keliuku. Nieko nelaukdama, ji pasileido bėgti. Man teko šūktelt iš plaučių gilumos, kad ji apsisuktų ir grįžtu atgal. Gudročius 😀
Suprantu, kad nieko nebus ir teks grįžti jos pasiimt. Vėl brendu upe. Daphne ir Rooney iš paskos. Daphne patenkinta plaukia gilyn, pirmyn atgal, pasroviui ir prieš ją. Jai smaguma!
Rooney nesužavėtas, bet jei reikia, tai reikia – šįkart net nekviečiamas pasileidžia man iš paskos.
Vanga džiaugsmingai pasitinka mus kitam krante. Prisegu ją pavadėliu ir to pakanka, kad ji pasileistų plaukte per vandenį. Man lieka paleisti pavadėlį ir sekti iš paskos. Pasirodo ji gerai plaukia. Tik kitam krante prisimušė prie aukšto šlaito, todėl teko eiti prie jos ir nukreipti link patogesnės išlipimo vietos.
Taip mes atidarėme maudynių sezoną. Tiksliau Vanga ir Rooney atidarė. Daphne
Nuo lietaus pasislėpėme jūriniame konteineryje. Kol stebėjau gamtos šelsmą ir plepėjau su bendraminčiais, Daphne buvo medžiaginiame narve, konteinerio gilumoje. Kruša prasidėjo nuo smulkių ledukų, kurie po truputį didėjo ir gausėjo. Netrukus įsismarkavusi kruša ėmė taip talžyti metalą, kad viduje pasidarė sunku susikalbėti.
Man šovė mintis pažiūrėt, kaip laikosi Daphne. Pamačiau, kad ji krapšto narvo duris. Matyt nuo to ant durų tinklelio užkrito uždangalas ir Daphne nieko nebematė. Suskubau prie šuns. Išleidau ją iš narvo ir iš staigių judesių supratau, kad ji sunerimus. Kurtinantis ledukų barbenimas į metalą ją išgąsdino. Pasikėliau Daphne ant rankų ir ėmiau kalbėti ramiu balsu. Ji vis dar įsitempusi bandė suprast kas čia darosi ir kokią grėsmę kelia. Jai akivaizdžiai buvo nemalonus sklindantis garsas ir momentais ji imdavo sukiotis mano glėbyje.
Kai jau pavargau stovėt su 18 kg nešuliu, plekštelėjau į kėdę. Dabar jau berimstančią krušą, Daphne stebėjo sėdėdama man ant kelių.
Kai pajaučiau, kad ji gerokai nurimus, paleidau ją ant grindų. Daphne tuoj pat nubėgo ieškoti savo kamuoliuko ir jį radus, paskubomis grįžo prie manęs.
Visą likusį laiką, kol stipriai lijo ir graudėjo, mes su Daphne tampėme žaislą. Taip ji save ramino ir išleidinėjo įtampą.
Buvo momentas, kai rimtai svarsčiau galimybę per krušą pasileisti iki automobilio – labai norėjosi pabėgti nuo to ausis čaižančio metalą talžančio krušmušos garso. Visgi nusprendžiau, kad išlikti ramiai, o ne paskubomis bėgti po kapojančiais ledukais, šuniui labiau padės nurimti ir išvengti traumuojančios patirties efekto. O kai Daphne pasiūlė žaist, žinojau, kad padariau teisingą pasirinkimą.
Lietui nurimus, į aikštelę atėjo Daphne jau matytas vyras. Kitas šuo sulojo ir Daphne nė nemirktelėjus prisijungė prie aliarmo – lodama nubėgo prie vyro. Kiek dvejodama, ji atsišaukė ir gr
Grįžom iš pasivaikščiojimo su heeler‘iais Rooney (10 metų), Vanga (8 metai) ir Daphne (2 metai). Trukom gerokai virš valandos.
Malu (9 metų vidurinės Azijos aviganė) viltingai nenuleidžia nuo manęs akių... Ok. Keičiu arklius ir ruošiuosi išeiti su antra partija.
Galvoju pasiimti kartu Daphne. Užmačius mano ketinimą vėl eiti, ji ėmė elgtis taip, tarsi pasivaikščiot nebuvo išėjus pora savaičių – lakstė nuo manęs prie vartų, lojo, cypė.
Nu nebus taip, kad už tokį triukšmą ir man nepriimtiną elgesį, aš ją apdovanosiu ėjimu pasivaikščioti.
Nusegu nuo jos antkaklį ir persegu jį ramiai prie vartų stovinčiam Rooney. Jis maloniai nustebo.
Vos mums išėjus pro vartus, nekantri triukšminga jauniklė nutilo ir liko tyloje trintis prie vartų. Įdėmiai stebėjo kaip mes tolstame su dviem senukais.
Tiesa su manimi ėjo dar ir sąžinės graužatis. Visaip mane gnaibė, graužė ir žnybčiojo. Nes palikau Daphne ir jos didžiulį entuziazmą, energiją ir azartą namie. Nes pasielgiau griežtai.
Tiksliai žinau, kad negalėjau jos pasiimti kartu po sukelto alaso. Nes noriu, kad ateityje jo būtų vis mažiau, o ne daugiau.
Bet taip pasielgti man buvo sunku. Net nepaisant to, kad labai nemėgstu lojimo ir cypimo.
Nes su muzika mokytis smagiau!
#valdomasšuo
