08/01/2025
"Kol mama gyva, mes esame vaikai.
Vienu gyvenimo momentu pradedame save laikyti suaugusiais. Priimame sprendimus, planuojame, sprendžiame problemas ir susiduriame su sunkumais. Tačiau vienas dalykas išlieka nepakitęs – kol mama gyva, mes vis dar esame vaikai.
Mama yra pradžia, pirmieji namai. Jos balsas ir prisilietimas lieka su mumis instinktyviai. Kai viskas griūva, vienas žodis: „Kaip sekasi?“ gali atgaivinti mus, primindamas, kad yra kas nors, kas mus myli nepaisant nieko. Net kai patys tampame tėvais, net kai mūsų vaikai mus vadina mama ar tėčiu, viduje vis dar jaučiamės vaikais, kol mama šalia.
Mamos meilė yra ypatinga. Ji nieko neprašo mainais, nereikalauja įdėsti įrodymų. Ji tiesiog yra – kaip šviesa, kaip oras. Ji gali nuraminti, net jei problema atrodo neišsprendžiama. Ji gali atleisti tai, ko patys sau negalime atleisti. Ji yra inkaras, kuris mus laiko, neleisdamas pasiklysti suaugusiųjų gyvenimo vandenyne.
Tačiau kartu su tuo ateina kita mintis. Mama nėra amžina. Ši suvokimo akimirka verčia mus vertinti kiekvieną kartu praleistą akimirką. Kol mama gyva, visada turime vietą, kur galime grįžti. Visada turime žmogų, kuris mus mato ne per mūsų pasiekimų ar nesėkmių prizmę, bet tiesiog kaip savo vaikus.
Kai mama išeina, nustojame būti vaikais. Ši pereinamoji akimirka yra sunki, tarsi atimanti apsaugą, verčianti mus galutinai suaugti. Tačiau kol mama gyva, mes turime galimybę būti arti, klausytis jos pasakojimų, juoktis kartu ir rūpintis ja taip, kaip ji rūpinosi mumis.
Rūpinkitės savo mamomis. Dažniau skambinkite joms. Papasakokite apie savo dieną, net jei ji atrodo įprasta. Apkabinkite jas. Nes kol mama gyva, visada turime kampelį, kuriame esame priimami tokie, kokie esame. Kol mama gyva, mes vis dar esame vaikai."
