17/01/2025
Blogiausia darbo su gyvūnais dalis yra žmonės. Dėl to gyvūnus ir mylime labiau.
(Pasiruoškite ilgam pasiskaitymui)
Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose skleidžiama daug melagingos informacijos apie mūsų globos namus ir mūsų darbą, rašomi pikti ir niekuo nepagrįsti komentarai. Suprantame, kad kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, o ypač internete, kur gali sakyti ką nori, tačiau norime patikslinti faktus.
Mūsų prieglaudos prioritetas yra mūsų globojamų gyvūnų gerovė. Kasdien dirbame, kad ją užtikrintume. Gyvūnai yra prižiūri darbuotojų ir savanorių, atskiri žmonės rūpinasi katėmis ir šunimis, kad kiekvieni gautų maksimalų galimą dėmesį, pritaikytą kokybišką maistą, švarią ir tvarkingą vietą gyventi, socializaciją. Globos namuose yra įrengtos klinikos patalpos, kasdien dirba veterinarijos gydytoja, į globos namus patekę gyvūnai su rimtesnėmis traumomis keliauja į didesnių miestų klinikas pas specialistus operacijomis. Kelis kartus per mėnesį pas mus lankosi kinologas ir kartu su savanoriais dirba su mūsų globojamais šuniukais, ypač tais, kurie dėl savo ankstesnių patirčių yra bailūs, reaktyvūs, nemoka vaikščioti su pavadėliu. Mūsų globojami šuniukai kasdien yra vedami pasivaikščioti darbuotojų ir savanorių bei išleidžiami į aikšteles pavaikščioti ir pauostinėti patys.
Ar norėtume kiekvienam iš jų suteikti dar geresnes sąlygas? Žinoma. Ar pas mus didžioji dalis šunų gyvena voljeruose? Taip, ir to neslepiame. Ar norėtume, kad pas mus šunims netektų gyventi voljeruose, ir kiekvienas jų turėtų savo kambarį? Tikrai taip. Ir galiausiai toks ir yra mūsų siekis, nuolat stengiamės gerinti savo patalpas, tačiau įsikūrus pramoniniame pastate, nėra greito ir pigaus sprendimo. Artimiausiuose planuose – moduliniai namukai senoliams šuniukams ir katėms. Nors ir esame laikini namai, pakeliui į nuolatinę šeimą, mūsų globotiniais rūpinamės kaip savais.
Ar gyvenimas prieglaudoje atstoja gyvenimą nuostabiuose namuose? Tikrai ne. Tačiau daugeliu atvejų yra geresnis nei bet kokiuose netinkamuose. Šiems gyvūnams esame šansas patirti tuos nuostabius namus. Patekus pas mus jie gauna tą vieną progą likusį savo gyvenimą gyventi kitaip ir būti laimingi. Mums tenka atsakingas pasirinkimas.
Mūsų tikslas yra kiekvienam savo globotiniui rasti pačius geriausius, tinkamiausius namus, todėl ir turime potencialių šeimininkų atrankos kriterijus bei nusistovėjusią tvarką, kuria vadovaujamės.
Suprantame, kad skirtingų žmonių požiūris į gyvūną dažnai išsiskiria. Labiausiai ši atskirtis jaučiasi šunų atveju. Lietuvoje daugybei žmonių vis dar įprasta ir priimtina šunį laikyti kaip sargą, prisegtą grandine, uždarytą voljere, paliktą kieme, nors šuo iš prigimties yra žmogaus kompanionas, kontaktinis gyvūnas, kurio didžiausias noras yra būti šalia savo žmogaus, jį lydėti, bendrauti. Mes gyvūną matome kaip draugą, šeimos narį.
Mūsų, kaip gyvūnų prieglaudos vienas iš prioritetų ir siekių yra po truputį keisti tą atgyvenusią gyvūno sampratą, visuomenės nuostatas ir visiems pas mus patekusiems gyvūnams suteikti šansą į gyvenimą būnant žmogaus draugu ir šeimos nariu.
O dabar apie melą ir faktus:
Ar mes niekam nedovanojame gyvūnų?
Ne, gyvūnus dovanojame ir kiekvieną savaitę mūsų globotiniai išvyksta į naujus namus visoje Lietuvoje, o kartais netgi ir užsienyje. Žinoma, dovanojamų gyvūnų skaičius kas savaitę skiriasi, nes tai priklauso ir nuo norinčių pasiimti gyvūnus kiekio. Taip pat gyvūnus dovanojame ne bet kam, o pagal savo įprastinius atrankos kriterijus, kaip, beje, ir didžioji dalis gyvūnų globos namų visoje Lietuvoje.
Mūsų svetainėje galite rasti ir statistiką. Per 2023 metus (2024 metų skaičių dar nespėjome paruošti) namus surado 895 mūsų globotiniai: 234 šunys ir 661 katė.
Taip pat nedovanodami gyvūnų ir vis priimdami naujus (kaip galite matyti iš vis naujų globotinių skelbimų), jau seniai nebetilptume mūsų patalpose. O pagalbos prašymų priimti, paimti, pagauti, padėti vis naujiems keturkojams gauname kasdien.
Ar gyvūnų nedovanojame, nes gauname pinigus už "galvų" skaičių?
Ši konspiracijos teorija verčia šypsotis. Ne, tikrai ne, niekas pinigų už galvų skaičių nemoka. Globos namai pagrinde laikosi iš žmonių aukų, pervedamų procentų, o jokia išmoka už „galvą“ neegzistuoja. Todėl tokiu atveju laikyti daug gyvūnų netgi neapsimokėtų (jei tai darytume dėl pinigų). Juk galėtume visus išdovanoti bet kam, o pinigus pasilikti sau, ar ne? Tiesa, Lietuvoje beglobių gyvūnų situacija yra tokia prasta, kad net išdovanoję visus gyvūnus, vėl priimti pilną prieglaudą galėtume labai gretai. Gyvūnų užtektų ir dar keliomis dešimtims prieglaudų, jei tik tokios susikurtų. Kasmet mes priimame apie 1,500 naujų gyvūnų. Globos namai egzistuoja jau 18 metų. Kiek globotinių turėtume dabar, jei jų nedovanotume ir kauptume „galvas“?
Kai kas nesupranta kaip tuomet paaiškinti kam laikome gyvūnus, kurie beveik neturi šansų rasti namų – lėtinėmis, nepagydomomis ligomis sergančius šunis ar kates, senučiukus, suluošintus gyvūnus, gyvūnus, kurie dėl savo traumų paniškai bijo žmonių. Jei už kiekvieną jų mums nemoka, tai kam tada mes juos laikytume? Na, atsakymas paprastas ir turbūt komentatoriai, nejausdami žmogiškumo ir atjautos jo nesupras – todėl, kad mes esame jų vieninteliai namai. Nes net ir senukai, sunkiai sergantys, vos krutantys gyvūnai yra verti gyventi ir būti mylimi. Todėl mes jais rūpinamės ir stengiamės jiems suteikti patogų ir orų gyvenimą iki pat paskutinės minutės.
Ar gyvūnų prieglauda yra valstybinė įmonė?
Ne, mūsų globos namai yra ne pelno siekianti organizacija, o ne valstybinė institucija. Mes nepriklausome Utenos ar kažkuriai kitai savivaldybei. Konkurso būdu savivaldybė iš mūsų gali pirkti gyvūnų globos paslaugą. Konkurse gali dalyvauti visos gyvūnų globą teikiančios organizacijos. Apie globos namų susikūrimą galite daugiau paskaityti mūsų svetainėje.
Ar gyvūnų globos namai yra verslas?
Na jei jūsų siekiamas pelnas yra katės ir šunys, tuomet tikrai taip. Juokaujame, žinoma. Ne, gyvūnų globos namai tikrai nėra verslas. Visiems tiems, kurie teigia, kad globos namai įkurti užsidirbti ir panašiai, siūlome pabandyti. Jei manote, kad turėti gyvūnų globos namus yra genialus verslo planas, kviečiame - įkurkite savo. Juk niekas nedraudžia. Tik kažkaip tokių verslininkų nelabai atsiranda, o gyvūnų globos namų Lietuvoje vis dar per mažai. Ar tikrai, gelbėti beglobius, juos gydyti, jais rūpintis, priiminėti žmonių skambučius, vykti į Lietuvos kaimelius nuo grandinių nuseginėti šuniukų ir statyti gaudykles namų neturinčioms katėms skamba kaip neatrasta aukso gysla? Galime drąsiai patvirtinti, kad visos jūsų aukos ir pagalba yra panaudojama tik mūsų beglobiams ir visoms jų reikmėms.
Ar gyvūnų globos namų direktorė yra paskirta?
Ne, gyvūnų globos namų vadovė yra žmogus, kuris prieš beveik dvidešimt metų vedama meilės gyvūnams ir noro jiems padėti, iš altruistinių paskatų įkūrė gyvūnų globos prieglaudą. Prieš tai keletą metų egzistavo jos įkurta gyvūnų mylėtojų draugija, kuriai priklausė būrelis bendraminčių. Tačiau pamačius kiek daug atsiranda gyvūnų, kuriems reikalinga pagalba, buvo aišku, kad reikia ir fizinių patalpų – gyvūnų globos namų. Jos darbo ir atsidavimo dėka Utenos gyvūnų globos namai ir atsirado. Kūrėsi, kėlėsi į didesnes patalpas, buvo ir yra išgelbėjama bei šansą į naują gyvenimą gauna vis daugiau keturkojų. Beje, pasipylė komentarai, kad gyvūnų globos namų vadovę reikia nuversti ir kad kažkas kitas turėtų ateiti dirbti į jos vietą. Pirmiausia – globos namų vadovė yra jų įkūrėja, tai nėra paskirta darbo pozicija. Vadovavimas globos namams yra savanoriškas darbas, už kurį atlyginimas nėra mokamas. Gyvūnų globos namams ji tiek metų vadovauja iš altruistinių paskatų, be atlyginimo, be savaitgalių, be atostogų. Įdomu ar nors vienas iš piktųjų komentatorių žinodami tai, norėtų tokio darbo imtis. Atsiliepinėti į dešimtis skambučių, išklausyti šimtų istorijų, matyti sergančius, skriaudžiamus gyvūnus, skaityti norėtojų anketas, prižiūrėti visą gyvūnų globos namų veikimą, koordinuoti savanorius ir darbuotojus, bendrauti su klinikomis ir planuoti vizitus, priimti ekskursijas, užsiimti visa maisto, reikalingų priemonių logistika, dalinti patarimus kitų miestelių savanoriams ir taip toliau, o galiausiai ir išklausyti visus piktus žmones, pilančius purvą. Ir visa tai savanoriškai. Žinom, tiems piktiems žmonėms sunku patikėti, kad kažkas galėtų taip daryti savo noru iš meilės šiai veiklai ir gyvūnams. Apie kitus juk sprendžiame pagal save.
Kas būtų, jei gyvūnų globos vadovė ir darbuotojai nuspręstų, kad nebeturi jėgų kęsti tiek pykčio, tiek kaltinimų, tiek bjaurių žodžių? Jei globos namai užsidarytų? Ar kuris nors iš tų rašančių prisiimtų pasirūpinti visais mūsų globotiniais ir visais naujais gyvūnais, kuriems kasdien prireikia pagalbos? Tais keliais šimtais keturkojų? Klausimai, kol kas žinoma, tik retoriniai.
Ar gyvūnų globos namai paaukotą maistą sumaitina ne savo globotiniams?
Tikrai ne. Visas aukojamas maistas atitenka mūsų beglobiams. Turime galybė burnų, kurios atvežamų lauktuvių labai laukia. Maistą perkame ir patys, kadangi globotinius maitiname tik tikrai kokybišku sausu maistu ar konservais. Laikini globėjai, priimdami mūsų globotinį pas save į namus, kol bus rasti nuolatiniai namai yra remiami maistu. Laikini globėjai sutinka suteikti jiems savo namus ir priežiūra, o mes pasirūpiname visomis reikalingomis priemonėmis, jei tik globėjams jų reikia (kai kurie gyvūną išlaiko patys, taip remdami mus): maistu, vaistais ar vet priežiūra, tualetu, kraiku, pavadėliu ar kita, ko gali prireikti. Tą patį nurodome ir laikinų globėjų paieškos skelbimuose – suteiksime visas priemones, jei jūs suteiksite savo namus. Laikinam globėjui padovanojus gyvūną ir nebepriimant kito, priemonės ar likęs maistas grįžta pas mus.
Kodėl mes tokie įtarūs ir atsargūs ieškodami namų, kodėl pateikiame tiek daug klausimų?
Savo darbe susiduriame su daugybe gyvūno nepriežiūros, neatsakingumo, atsainumo, ne meilės ir netgi žiauraus elgesio atvejų. Su daugybe žmonių, kurie gyvūno nevertina kaip jaučiančios, kenčiančios, artumo ir ryšio norinčios būtybės. Esame matę visko, o per mūsų postus nemažą dalį mūsų kasdienybės esate matę ir jūs.
Mes, kaip ir turbūt didžioji dalis Lietuvos prieglaudų, jaučiamės atsakingi už savo globotinius ir norime, kad jiems daugiau niekada netektų kęsti to, kad dažnai jie būna iškentę prieš patekdami pas mus. Todėl namus renkame atidžiai, remdamiesi savo nustatytais kriterijais, labai atsakingai ir kartais taip, tikrai įtariai. Kodėl? Na, jei susidurtumėte su tiek situacijų, žmonių ir skaudulių, kuriuos pamatome, suprastumėte. Su vėl ir vėl išduodamais gyvūnais, kurių akys viltingai žiūri į tuos pačius žmones. Liūdnų atvejų, kai net ir rodos labai geriems žmonėms padovanoti gyvūnai, kaip vėliau paaiškėja, atsiduria ant grandinės prie tvartuko ar yra tiesiog išmetami į gatvę.
Įsivaizduokite kad auginate jūsų labai mylimą šuniuką ir taip nelemtai susiklosto aplinkybės, kad jūsų geriausiam draugui turite ieškoti kitų namų – kaip rinktumėte jam naują šeimą? Atiduotumėt bet kam? Spėjam, kad ne. Rinktumėtės greičiausiai labai atsakingai, nes norėtumėt jam tik paties geriausio.
Taip pat kiekvieną savo globotinį mylime ir mes – jie yra mūsų gyvūnai ir mes juos priimdami pas save, prisiimame atsakomybę už tolimesnę jų gyvenimo klotį. Būdami jų vieninteliai atstovai, jų balsas, juos pažinodami, mes turime teisę ieškoti tokių namų, kurie mums atrodo geriausi. Pas gerus, atsakingus, mylinčius, kantrius ir turėti ilgametį kompanioną pasiruošusius žmones. Tam naudojame gyvūno norėtojo anketas, pokalbius telefonu, susipažinimą pas mus ir pabendravimą su gyvūnu. Priklausomai nuo situacijos. Na ir galiausiai manome, kad labai daug gali pasakyti apie žmogų su juo tiesiog pabendravus. Juk jaučiasi ar tai yra geras, nuoširdus žmogus.
Didžioji dalis didesnių Lietuvos prieglaudų šeimininkų atrankai naudoja augintinių anketas, skambučius aptarti lūkesčių, atvykimą susipažinti į prieglaudą. Kaip kitaip suprasi ar žmogus yra tikrai atsakingas ir nusiteikęs gyvūnu rūpintis ir suteikti jam tokius namus, kokių jis yra vertas. Deja, pas mus tai dažnai daug kam atrodo nesuprantama – juk jei aš noriu paimti šunį iš prieglaudos aš automatiškai atlieku gerą darbą ir už savo žygdarbį turėčiau būti sutiktas plojimais, nesvarbu, kokias sąlygas tam gyvūnui siūlau. Deja, šuns laikymas lauke, kieme, voljere, be kontakto su šeimininku, sargavimui prie tvarto pas mus vis dar yra įprasta. O kaip reaguotumėt jei pasakytume kad kitose labiau pažengusiose šalyje ir net visai šalia mūsų, tarkim Vokietijoje, yra normalu netgi apsilankyti žmogaus namuose ir įvertinti ar jis galės gyvūnu tinkamai pasirūpinti? Akibrokštas ne kitaip, juk tie šunys ant kiekvieno kampo mėtosi, kas čia per išsidirbinėjimai, ar ne? Na, mes matome gyvūną kitaip, ir tikimės, kad žmonių su tokiu pačiu požiūriu atsiranda vis daugiau. Gyvūnas yra būtybė verta individualaus dėmesio, kontakto, pagarbos, priežiūros ir meilės, bei ilgalaikio apsisprendimo ir įsipareigojimo.
Na ir galiausiai kiekviena prieglauda nėra niekam nieko skolinga (išskyrus mūsų pačių globotiniams, kuriems esame skolingi visą savo meilę ir pačius geriausius namus). Kilus įtarimų, kad namai nebus tinkami ir nebus užtikrinama gyvūno gerovė, mes pasiliekame teisę gyvūno nedovanoti. Galite pykti ir piktintis, bet taip jau yra.
llgas sąrašas laimingų buvusių globotinių ir nuolat gaunamų linkėjimų iš namų neleidžia visai nusvirti rankoms dirbant šį Sizifo darbą, rūpinantis ir pergyvenant dėl jų ir jų likimų. Nusibraukiam visą tą negerumą ir einame dirbti toliau. Dėl jų ir jų labui.
Na o dabar dar dėl Ajos istorijos faktų:
Pas mus atvyko pora ir pasakė kad ieško šuniuko. Auginti norės kieme, voljere, lauke, iš pradžių sakė dar ir kambaryje palaikytų. Pasakėme jiems, kad tokioms sąlygoms gyvūno pasiūlyti jiems negalime. Gyvūnų globa užsiimame daug metų, turime sukaupę daug patirties, kasdieną pakalbame tikrai su daug žmonių, turime nusistatę sąlygas ir tvarką, kurias taikome būsimai šeimai. O per tiek metų ir nuojautą, manom, kad visai neblogą turime ir „jaučiame“ gerus žmones ir jų energiją. Na lyg ir viskas, pakalbėjome ir turėjo užsibaigti? Kaip vėliau paaiškėjo buvo tik istorijos pradžia.
Po kelių dienų vieno Utenos tik-tok’erio live transliacijoje pasirodė ši pora (pasirodė, kad mergina yra jo sesė) ir dalinosi savo istorijos puse - kokie mes blogiečiai, niekam neduodame gyvūnų ir patys jų neprižiūrime. Netgi dalinosi istorija, kad nedavėm gyvūno į keturių kambarių butą, nes jis neva per mažas (kas žinoma yra ne tiesa, nes kas jau kas, bet mes tai žinome, kad ne buto dydyje esmė šunį auginant, o jam skiriamame laike ir ryšyje su šeimininku).
Prasukime keliomis dienomis į priekį, mums parašo mergina, neseniai grįžusi į Lietuvą, kaip pati sakė iš Norvegijos, dirbanti iš namų, ieškanti šuns draugo, sau, pasivaikščiojimams ir visa kita. Susitariam susitikti ir pasikalbėti prieglaudoje. Savaitgalį taip ir padarome, ji atvyksta, dėl didelio lankytojų skaičiaus tenka palaukti, ji pabendrauja su mūsų šunų prižiūrėtoja, viskas lyg ir gerai, apžiūri pagal jos apibūdinimą tinkamus šuniukus, pasivedžioja. Viskas tvarkoje. Pasikalba su globos namų vadove, na visa istorija tvarkinga, šuo imamas kaip draugas, į namus. Puiku, susitariame kad Aja vyks pas ją, kol kas pasibandymui ir žiūrėsime. Aja išvyksta. Gauname žinutes iš šios merginos facebook paskyros, kaip Ajai sekasi, susirašinėjame, kaip manome, su ją pasiėmusia mergina.
Prasukime dar šiek tiek į priekį. Viena iš mūsų darbuotojų parašo žinutę visiems kitiems darbuotojams ir savanoriams ir klausia ar matėme Utenos tik-tokerio live transliaciją, ar tik ne mūsų Aja ten – pasižiūrime, nagi tikrai. Tik visai ne pas tą merginą, su kuria bendravome, kurios vardu būtų buvęs dovanojamas gyvūnas, ne tuo adresu, ne tuose namuose. Kur Aja yra? O gi pas tą pačia porą, kuri buvo pas mus atvykusi ir šuniuko negavo. Likome labai nemaloniai nustebinti. Pasirodo toks ir buvo planas – mus apgauti ir štai tokiu būdu pasiimti šunį.
Norėtume pridėti, kad gyvūno dovanojimo sutartyje, kurią pasirašo jį pasiimantis žmogus, būsimas šeimininkas, yra punktas apie tai, kad gyvūno negalima perdovanoti kitam žmogui be prieglaudos žinios. Taip pat ir jį laikant kitokiomis sąlygomis nei buvo sutarta, esant gyvūno nepriežiūros atvejams, prieglauda pasilieka teisę gyvūną susigrąžinti. Taip darome norėdami apsaugoti savo globotinius.
Merginai parašius, kad Aja šlubuoja (Ajos kojytės istoriją ir apsilankymo pas traumatologą aprašą galite rasti ankstesniame mūsų poste, nuoroda komentaruose), supratom, kad gali prireikti dar vieno apsilankymo pas traumatologą jos būklės sekimui ir pokyčių stebėjimui. Paprašėme Ają atvežti atgal, kad galėtume ją nuvežti pas traumatologą kartu su kitu į Vilnių vykstančiu mūsų globotiniu Agrastu.
Ajai atvykus, tiesą sakant, dar svarstėme ką daryti. Galbūt šunytei tikrai geriau jau radus namus.
Tačiau nusprendėme atsižvelgti į kelis aspektus:
Kaip manote ar galima pasitikėti žmonėmis, kurie šunį bando gauti apgavystės ir melo būdu? Sukurdami visą planą. Kaip reaguotumėt, jeigu tai būtų jūsų šuo ir pamatytumėt, kad jis yra pas žmones, kuriems jo dovanoti nenorėjote?
Pora dabar jau teigia, kad Aja būtų gyvenusi namuose ir būtų buvusi labai mylima. Ar galėjo taip greitai pasikeisti jų nusiteikimas, jeigu atvykę pas mus teigė, kad šuo bus auginamas lauke, kieme, voljere, nebent tik pačioje pradžioje kol mažiukas kambaryje? Tą patį jie rašė savaitę iki apgaule pasiimant Ają savo pačių socialiniuose tinkluose paskelbtame poste, kad ieško šuniuko. Jame žmonėms komentuojant, kad šuniuką galite rasti prieglaudoje, jie piktinosi, kad pasak prieglaudos, šuo gali gyventi tik namuose, o ne voljere.
Kaip nejausti atsakomybės prieš Ają įtariant, kad pabodus ar pasikeitus aplinkybėms galimai ji bus ištremiama į voljerą gyventi likusio savo gyvenimo ten? Kai dabar ji turi šansą rasti tikrai gerus namus, pas sąžiningus, mylinčius žmones. Nebegalime sau leisti jos nuvilti.
Kaip manote ar žmonės, kurie šiuo metu savo istorija, kurios dalys yra iškraipytos, dalinasi visose įmanomose grupėse siekdami sukurti Aukų įspūdį, kelia „Ajos“ nuotraukas iš jos blogo gyvenimo prieglaudoje (nuotraukose iš prieglaudos pateikiamas kitas bailiukas šuo iš seno skelbimo. Ajos nuotraukomis, video prieglaudoje ir pirmu jos postu pasidalinsime komentaruose) ir pasakoja kaip buvo atimtas jų mylimas šuniukas tikrai yra nuoširdūs?
Ką galima galvoti apie žmones, kurie socialinio tinklo live transliacijoje sako, kad mūsų darbuotojos yra vagys ir vertėtų jas visas uždaryti į dujų kamerą? O globos namų vadovė, kuri tiek metų dirba gyvūnų labui neskaičiuodama asmeninio laiko valandų ir užtai negaudama jokio atlygio, kadangi tai yra savanoriškas darbas, yra „šizofrenikė ir paranojikė“, viską daro dėl pinigų, na ir dar daug negražesnių žodžių, kurių net nerašysime? Ar tokie žmonės sudaro malonių, atsakingų šeimininkų paveikslą?
Nusprendėme, kad Aja lieka pas mus.
Galite paklausti bet kurio mūsų savanoriu, visi pasakys kad Aja yra viena linksmiausių, judriausių ir žaismingiausių mūsų šunų. Visada iškelta uodega, pastatumomis ausimis. Visi ja susižavi, vaikai įsimyli. Pas mus ji gyvena nuo vasaros, yra prisirišusi prie darbuotojų ir savanorių, kasdien vedama pasivaikščioti į lauką, išleidžiama pasilakstyti ir pasiuostinėti į šunų aikštelę, gauna tik aukščiausios klasės sausą maistą ir žalią mėsą, kartais net kinologo pamokėles ir ieško pačių geriausių namų. Beje, nuo atvykimo pas mus spėjo atsiauginti gražesnį kailį, priaugti šiek tiek svorio kadangi buvo labai liesa, apsilankyti klinikoje Vilniuje dėl savo kojos bėdų (pridedame nuorodą į postą su paaiškinimu, ką nustatė traumatologė), buvo sterilizuota, vakcinuota ir visa kita.
Tikime, kad Aja ras nuostabius namus, be voljerų ir be skandalų, pas gerus, atsakingus ir sąmoningus žmones. O kai taip nutiks, būtinai pasidalinsime jos linkėjimais.
Norime pasakyti, ką mus sekantys ir remiantys žmonės turbūt žino ir taip, kad mes dirbame dėl savo globotinių labo. Savo darbais ir pastangomis siekiame išgelbėti ir padėti kuo daugiau gyvūnų, suteikti jiems reikiamą priežiūrą, meilę, o galiausiai surasti jiems tinkamus, atsakingus, mylinčius namus, kurių jei yra verti.
Tikime, kad mus palaikantys ir remiantys žmonės jaučia, kas yra nuoširdu ir tikra, o kas piktų žmonių išgalvota istorija, norint mus pamokyti ir atkeršyti.
Ačiū visiems mus palaikantiems, remiantiems, suprantantiems. Be jūsų nebūtų ir mūsų, o be jūsų pagalbos, mes negalėtume padėti jiems – mūsų gyvūnams 💛
Kviečiame pasidalinti jūsų teigiamomis istorijomis komentaruose, buvusių globotinių nuotraukomis, sėkmės pasakojimais - atsverkime tą pykti dalindamiesi gerumu 🙌
