12/06/2023
Labai gaila, bet jau nepamenu autoriau šios nuostabios minties, kad draugai, tai ne akmenys pakelėj besimėtantys... noriu pratęsti mintį ir pristatyti savo draugą ir jo nebylią ir besalygiška meilę ir draugystę...
Tas jausmas, kai tu būni su savim ir kažkas nerangiai, bet su pastangom, patyliukais atsėlina iš nugaros ir prisėda šalia ir kartu su tavim nebyliai žiūri i toli...
Tas jausmas, kaip glostai minkšta kailį ir sustoji, o jis padeda "ranka" tau ant kelių ir žiūri į akis žvilgsniu, gal dar truputį?
Tas jausmas, kai darbuojiesi darže, o tau nematant iš už šiltnamio galo akylai stebi dvi akys, ar tau viskas gerai...
Tas jausmas, kai eini mišku iškodama grybų, o tau atneša sena kaulą ir numeta po kojom, o pats vizgina uodegą it delikatesą pristatęs...
Tas jausmas, kai saulei leidžiantis eini pasivaikščioti ir jam nematant pasislepi už liepos kamieno, o jis desperatiškai ieško tavęs, o rades bučiuoja tave žvilgsniu sakydamas radau! Saugosiu tave, visas dėmesys tik į tave...
Galeciau dar daug vardinti, bet sustosiu ties šiandiena.
Tas jausmas, kai skaitai knygą šnarant obelims, linguojant nendrėms, inirtingai čirškiant krekždėm...šalia prisėda mano nebylus draugas, tarytum paklausyti apie ką šiandien "Tykusis Donas"...
Tas jausmas nuostabus, neikainuojamas, neatkartojamas... priverčiantis nusišypsoti širdimi ir pasidžaugti, kad turiu tokį nuostabų draugą, klausytoją...
Galima mylėti ir taip... be žodžių, meilės kupinomis akimis ir buvimu šalia visada...Tad branginkime draugystę❤️🌸 Su meile, Garbanoti💚🌱