17/10/2019
MIDUS!
„O dabar visi midaus!” – taip, kaip koks anglosaksų epinis herojus Beowulfas, tikriausiai sušuko ką tik karūnuotas Mindaugas. Juk 13 amžiuje midus buvo karalių ir didikų gėrimas, geriamas puotų metu.
Šiaurės šalių mitologija pasakoja, kad Valhaloje(pomirtinėje narsiai kritusių karžygių buveinėje) tekėjusios midaus upės. Midus taip pat yra nacionalinis Etiopijos gėrimas. Ten jis vadinamas Tej.
Sako, medaus mėnuo irgi susijęs su midumi. Senovės Persijoje jaunavedžiai vieną mėnesį po vestuvių turėdavę kasdien išgerti midaus. Taip jiems būdavo lengviau rasti bendrą kalbą ir susilaukti pageidaujamo pirmagimio sūnaus.
Midus – medaus vynas, kokių 12-16 laipsnių stiprumo, natūralios fernmentacijos produktas, ilgą laiką karaliavęs visoje Europoje, kol vėliau jį išstumė pigesnis vaisių vynas. Lietuvoje jis gaminimo tradicijas išlaikė iki 18 amžiaus, kol jį galutinai išstumė alus ir degtinė.
Midus gaminamas 2 būdais, “šaltuoju” kai medus sumaišomas su vandeniu pridedant mielių arba uogų dėl rūgimo ir “karštuoju”, kai medus kaitinamas (toks midus būna skaidresnis). Lietuvoje iki 15 amžiaus tradiciškai buvo daroma šaltuoju būdų, kol vėliau viskas buvo daroma karštuoju būdu.
Man midus kažkodėl asociavosi su stipriu midaus balzamu, kuri gamina Stakliškės, tai kažkodėl jo paragauti niekada ir netraukė. Bet pasidomėjus, užsinorėjau ir aš savo midaus. Ir vualia, jau gaminu.
Pradžiai išbandome dviejų poskonių: vieną su liepų žiedais ir kitą su gvazdikėliais/cinamonu. Planuose dar pasibandyti su sultimis, gausis Lenkijoje populiarus vaisių midus.
Nuotraukose: etiopiškas tej, bei mano midaus darymo akimirkos.
p.s. sako midus po metų jau būna pakankamai subrendęs. Tai kas užsuks, tikrai paragaus :).
