19/11/2024
Aktuali problema, tikrai daugybė šunų tą išgyvena 🤯
IŠSISKYRIMO NERIMAS – KAIP IR KODĖL TAI ATSIRANDA?
Jūsų šuo sunkiai lieka vienas namie? Jis naikina daiktus, drasko sienas, taršo guolį, šlapinasi ant grindų ir į lovas, inkšia, loja arba staugia? Vertėtų sunerimti – susidūrėte su išsiskyrimo nerimo problema.
Išsiskyrimo nerimo problema sparčiai plinta tarp šiuolaikinių šunų. Kokios to priežastys ir kodėl taip nutinka?
Dauguma šunų veislių yra išvestos dirbti ir padėti žmogui. Bet kartu su mūsų gyvenimo pokyčiais keitėsi ir šunų gyvenimo būdas. Todėl mūsų neturėtų stebinti, kad išsiskyrimo nerimo problema progresiškai auga kiekvienais metais, o po Covid-19 laikotarpio, kai dauguma žmonių buvo priversti pasilikti namuose ilgesniam laikui, problemos mastai „šoktelėjo“ beveik dvigubai.
Per mažiau nei šimtmetį šuns paskirtis nuo ūkinio/apsauginio/medžioklinio gyvūno, kuris didelę laiko dalį gyveno lauke ir galėjo laisvai judėti, keitėsi į šuns kompaniono vaidmenį, kuris didelę savo gyvenimo dalį leidžia namuose. Mūsų šunys ne tik atsidūrė „tarp 4 sienų“, bet ir dažnai pasilieka visiškai vieni. Šunys, kurie dažnai paliekami namuose virš 8, 10, 12 valandų per dieną, turi didesnę tikimybę „susirgti“ išsiskyrimo nerimu. Palyginimui, 1970 metais tik 31 % šeimų visi nariai dirbo. Iki 2018 metų šis procentas padvigubėjo: net 68% šeimų dirba visi nariai. Tokia būtinybė atsirado augant žmogaus išlaidoms ir didėjant galimybėms skolintis. Mūsų keturkojų perkėlimas į miestus ir daugiabučius stipriai padidino išsiskyrimo nerimo problemos mastą.
2001 m. moksliniai tyrimai nustatė, kad šunys, kurie gyvena butuose, turi didesnę išsiskyrimo nerimo tikimybę (Takeuschi, 2001). Taip nutiko todėl, kad buvo apribotos šuns socialinio bendravimo galimybės ir jie buvo priversti leisti laiką ribotoje erdvėje. Taip nutiko ir todėl, kad ilgiau ir dažniau leidžiant laiką ribotoje erdvėje su šeimininkais, šunys labiau prie jų prisiriša.
Šunys , kurie yra paliekami namuose vieni vis ilgesniam laikotarpiui, dažniau įgyja išsiskyrimo nerimo problemą (Rehn and Keelling, 2011). Šiuo tyrimo metu buvo stebimi šunys, kurie anksčiau nerodė jokių išsiskyrimo nerimo ženklų. Šunys buvo paliekami vieni 0.5, 2, o tada 4 valandas, ir mokslininkai stebėjo jų elgseną bei širdies veiklą. Kuo ilgiau šunys buvo priversti likti vieni, tuo dažniau buvo galima stebėti ir jų elgsenos pokyčius: kūno drebėjimą, dažnus apsilaižymus, vokalizavimą ir t.t. Visiems šunims pakildavo pulsas. Jie taip pat aktyviau ir nervingiau pasitikdavo grįžtančius šeimininkus. Tyrimai parodė, kad pasilikimo namuose laikotarpis tiesiogiai paveikia problemos išsivystymą. Todėl nesunku suprasti, kad 8, 10 ir 12 valandų išsiskyrimo stipriai keičia šuns emocinę būseną ir daro įtaką jo sveikatai, ypač jeigu šuo turi jautresnę nervų sistemą. O tuo pačiu ir polinkį į išsiskyrimo nerimą.
Tam, kad užkirstumėme kelią šiai problemai, svarbu teisingai auginti šuniuką. Dažnas šeimininkas paima atostogas, kad po šuniuko atvežimo praleistų su juo kuo daugiau laiko. O tada staiga palieka mažylį daugiau nei 8 valandas. Tyrimai sako, kad toks elgesys yra klaidingas. Šuniuko pratinimas pasilikti turėtų prasidėti nuo pirmųjų dienų namuose ir trukti ne ilgiau kaip 0.5 val. Būtent dažni palikimai po 0.5 val. kelis kartus per dieną gali užkirsti kelią tolimesniam išskyrimo nerimo išsivystymui.
Laukite straipsnio pratęsimo.
